- oligofrenopedagogika
- oligofrenopedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Dėl psichinio išsivystymo nepakankamumo protiškai atsilikusiųjų ugdymo mokslas. Šis mokslas kilo iš psichiatrijos. XVIII a. prancūzų psichiatras P. Pinelis (1715–1826) ir jo mokinys Ž. E. D. Eskirolis (1772–1840) iš psichinių ligų išskyrė silpnaprotystę. Ž. E. D. Eskirolis įvedė protinio atsilikimo terminą. Lengvesnę idiotijos formą jis pavadino imbecilija, pagrįstai išaiškino psichologinius ir klinikinius protinio atsilikimo pagrindus. Tačiau tiktai Ž. Itaras (1775–1838), Paryžiaus kurčnebylių instituto vyriausiasis gydytojas, įrodė, kad galima ugdyti protiškai atsilikusius ir pagrindė ugdymo mokslą – oligofrenopedagogiką. XIX a. II pusėje pagausėjo medicininių ir pedagoginių tyrimų, ypač didelę reikšmę oligofrenopedagogikos raidai turėjo prancūzo E. Segeno (1812–1880) darbai. XX a. pr. vokiečių psichiatras E. Krepelinas (1856–1926) įvedė oligofrenijos terminą, ištyrė jos priežastis, ypač pabrėždamas įgimtąsias. Rusijoje pirmoji įstaiga protiškai atsilikusiems buvo įsteigta Rėjoje 1854 m. Ją įsteigė gydytojas F. Placas. Ši įstaiga veikė iki 1941 m. XX a. pr. oligrofrenopedagogiką plėtojo E. Gračiovas, G. Rosolimas ir daugelis kitų. Lietuvoje oligrofrenopedagogikos specialistus (pedagogus defektologus) nuo 1958 m. pradėjo rengti Šiaulių pedagoginio instituto (dabar –Šiaulių universitetas) Defektologijos fakultetas. kilmė gr. oligo – mažas + phrēn – protas + paidagogein –vaiką vesti
Enciklopedinis edukologijos žodynas. 2007.